Taip Ne

Be senų receptų, be vienuolių paslapčių ir be burtų išvirtas belgiškas šviesus elis su lengvu mangų skoniu. Pavadinimas primena tingų personažą, skonis – vasarinį alų su truputį saldžiu posūkiu. Kvapas – lyg uostytum alaus bačką, kurioje kažkas slėpė mangus. Spalva – tarp tamsaus gintaro ir mangų geltonumo. Bet geriausiai mangų kvapo ir alaus derinys atsiskleidžia ant liežuvio.

Belgiškas kvietinis – tai kvietinis su nedaug, bet svarbių prieskonių. Trigubas salyklas, mielės, apynių – minimaliai. Skonį traukėm iš kviečių, o užbaigėm paskanindami apelsinų žievelėmis ir kalendromis. Ne visi tai iškart pajunta ir dėl to nedramatizuojam. Svarbiausia, kad išėjo belgiškas – toks, kokio norėjom: lengvo kvietinio skonio su saldumu ant liežuvio galo.

Mūsų aludarė Dalia Jočytė neturi hipsterio barzdos, tatuiruočių ar snobiškos povyzos. Nes verdant alų už įvaizdį kur kas svarbiau patirtis ir noras atrasti naujų skonių. Nors pati Dalia kartais juokauja, kad jei aludario barzda padėtų alui, bent vienam kartui ją tikrai užsiaugintų. Dalia, nereikia!

Serija „Iškelk skonio vėliavą“ – tai įrodymas, kad ir be barzdos burtų galima išvirti naują, neatrastą, suderinto skonio alų. Naujas rūšis pati Dalia pristato taip:

„Mūsuose beveik egzotika, bet man patinka belgiški. Juos verdant labiausiai atsiskleidžia aludario fantazija. Belgiškiems alums būdingi vaisių, uogų, įvairių prieskonių aromatai. Kai kuriuos jų „pagamina“ mielės, kiti aluje atsiranda dėl natūralių paskaninimų. Lietuvoje tokie alūs vadinami specialios technologijos arba aromatizuotaisiais ir, stokojant žinių apie alų, dažnai nepelnytai nuvertinami, lyg būtų kokie prastesni. Iš tikrųjų visi šie paskaninimai suteikia beribių galimybių aludariui eksperimentuoti – subtiliai suderinus aromatus, jie leidžia įdomiai atskleisti alų ir surasti dar neragautų skonių…“